PASTABA: šis penkių dalių viešnagės Tenerifėje aprašymas pirmiausia publikuotas lietuvių kalbos mokytojo feisbuko puslapyje ir instagramo paskyroje, kurioje rasite išsamų reportažą su nuotraukomis ir vaizdo įrašais. Tapkite sekėjais ir gyvai stebėkite kitus nuotykius!
I dalis: kaip lietuvių kalbos mokytojas atsidūrė Kanarų salose?
Mokslo metų pabaigoje dirbau ne Lietuvos mokykloje, o… Tenerifėje! Trumpame įrašų cikle papasakosiu, kaip sekėsi mokyti pradinukus (pirmą kartą gyvenime vedžiau pamokas pirmokams!), kokius mokymo metodus taikiau ir kaip atrodo gyvenimas Kanarų saloje. Taigi, nuo ko viskas prasidėjo?
Kaip ir daugelis mokytojų, dažniausiai nesidomiu organizuojamais konkursais, nes darbo gimnazijoje ir taip užtenka, o čia dar visokios paraiškos ir papildomi rūpesčiai, be to, nėra garantijų, kad laimėsi. Jei ne mano kolegė Ieva Malinauskaitė, būčiau tikrai praleidęs ir šią galimybę. Mokytoja dar žiemą pasakė, kad Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA) vykdo pedagogams skirtą projektą „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“, kurio vienas iš tikslų – sudaryti pedagogams sąlygas augti. O konkursas? Reikia susirasti norimą stažuotę užsienyje ir užpildyti paraišką. Jei laimi, keliauji, semiesi patirties, o NŠA padengia visas kelionės išlaidas – nuo lėktuvo bilietų ir apgyvendinimo iki maitinimo. Skamba pernelyg gerai, kad būtų tiesa? Man irgi taip atrodė.
Stažuote laikomi ir tam tikri kursai, ir darbas užsienio mokykloje, kurioje leidžiama šešėliuoti (stebėti kitų pedagogų vedamas pamokas) bei dirbti pačiam. Nusprendėme pasirinkti pastarąjį variantą. Kadangi abu esame lituanistai, išsiuntėme laišką keliolikai Europoje įsikūrusių lituanistinių mokyklų (nustebtumėte sužinoję, kiek jų daug). Atsiliepė iš Prancūzijos, Belgijos, Vokietijos, Islandijos… Bet geriausiai lūkesčius atitiko būtent „Baltic International School“. Pabendravome su jos įkūrėja ir vadove dr. Irma Liubertiene, suderinome preliminarią programą, o tada jau pildėme projekto paraišką. Kad būtų paprasčiau, NŠA surengė pretendentams porą nuotolinių pristatymų, o kilus klausimams skambindavau tiesiai atsakingiems specialistams, kurie visuomet maloniai pakonsultuodavo (ir sakau taip ne dėl to, kad noriu atsilyginti už kelionę, bet dėl to, kad taip buvo iš tiesų).
Ilgai neužtrukau. Trumpas motyvacinis tekstas, sugalvotos programos aprašymas, kompetencijų, kurios bus ugdomos išvykus, pristatymas ir viskas. Aišku, dar reikėjo gauti mokyklos, kurioje dirbu nuo rugsėjo (neminėjau, kad sugrįžau mokyti?), vadovės sutikimą, bet ji noriai išleido stažuotis. Po poros mėnesių sužinojau, kad konkursą laimėjau, o gegužės 15 dienos vakarą Tenerifės viešbutyje su vaizdu į vandenyną jau valgiau paeliją ir žiūrėjau „Euroviziją“.
Kelionė, beje, užtruko kur kas ilgiau nei paraiškos pildymas. Nuo namų Vilniuje iki viešbučio kurortiniame miestelyje Los Gigantes (gigantėmis vadinamos nuotraukoje matomos uolos) – 19 valandų. Artėjant vasarai Tenerifėje sezonas baigiasi (pasidaro per karšta), todėl nelieka ir tiesioginių skrydžių iš Lietuvos – keliauti teko trumpam stabtelint Šveicarijoje. Ir nepasakyčiau, kad išėjus iš Tenerifės oro uosto atsivėrę vaizdai iškart atperka nuovargį. Važiuojant vingiuotais keliais už lango matosi rudas, statybas primenantis peizažais su bananų („Plátano de Canarias“ skiriasi nuo mums įprastų bananų – yra mažesni ir saldesni) plantacijomis, šiltnamiais bei apšiurusiais, kaip ir visoje Ispanijoje, pastatais. Iš pirmo žvilgsnio sunku suprasti, kodėl lietuviai taip noriai čia perka būstus ir kraustosi gyventi. Tačiau jų tiek, kad galima atidaryti nedidelę mokyklą ir net lietuviškų knygų biblioteką.
Lituanistinių mokyklų pasaulyje, kaip sakiau, užtektinai, tačiau dauguma veikia tik savaitgaliais ir atlieka ne tiek edukacinę, kiek bendruomenės telkimo, lietuvybės puoselėjimo funkciją. „Baltic International School“ tai irgi daro – jau šeštadienį kartu su minėta kolege vedėme pirmuosius užsiėmimus lietuvių vaikams. Tačiau mokykloje vyksta ir įprastos pamokos. Nuo pirmadienio iki penktadienio pradinukai mokosi gimtąja kalba pagal nustatytą tvarkaraštį ir Lietuvos valstybinę švietimo programą. Žodžiu, kaip gimtinėje, tik tiek, kad už lango vandenynas. Na, o po pamokų jau galima plaukti stebėti banginių, grožėtis ugnikalnių sukurtu, Marso kanjonus primenančiu arba, atvirkščiai, žaliuojančiu ir debesyse paskendusiu gamtovaizdžiu. Bet apie tai ir apie pirmąsias pamokas pradinukams – kitame įraše.
II dalis: Marso kanjonai, debesų jūros ir pirmosios pamokos pradinukams
Pastarąjį kartą rašiau, kad vos atvykus Kanarų sala manęs nesužavėjo, tačiau nuomonė ėmė keistis palikus kurortinį miestelį Los Gigantes, kuriame buvau apsistojęs, ir patraukus gilyn į Tenerifę. Pirmoji išvyka – į Teidės nacionalinį parką.
Iš viso Tenerifėje yra daugiau nei trys šimtai ugnikalnių (paskutinis išsiveržimas saloje užfiksuotas 1909 m.), bet aktyvus tik vienas – Teidė. Tai – aukščiausia visos Ispanijos viršukalnė, iškilusi 3715 metrų virš jūros lygio. Išties kvapą gniaužianti vieta. Kylant į viršų žalumos mažai (dauguma augalų, pavyzdžiui, nedegančios pušys, yra endeminiai – randami tik čia). Pavažiavus dar aukščiau žalumą pakeičia akmenuotas, vulkaninis kraštovaizdis, ima dominuoti rudi atspalviai (laikui bėgant prieš šimtus ar tūkstančius metų išsiveržusi lava oksiduojasi ir paruduoja kaip geležis). Darosi panašu į Marso kanjonus, o ne į Žemę. Ne veltui NASA čia išbando į raudonąją planetą skrendančią techniką, simuliuoja įvairias misijas. Teidės nacionaliniame parke filmuojami ir mokslinės fantastikos filmai.
Išgėrę „baraquito“, tradicinio sluoksniuoto kavos gėrimo, kartu su grupe pakilome pasigrožėti saulėlydžiu. Buvo OHO. Vienas įspūdingesnių vaizdų, kokį yra tekę matyti. Tiesiai po kojomis – nesibaigianti debesų paklodė (prisiminiau mokiniams per pamoką rodytą Kasparo Davido Frydricho paveikslą „Klajoklis virš rūko jūros“), o į ją akyse grimzta raudonuojantis saulės diskas. Paskui akimirksniu atšąla. Kai keliavome stebėti žvaigždžių (dangaus matomumas čia – vienas geriausių pasaulyje), temperatūra nukrito iki aštuonių laipsnių. Gidas sakė, kad Teidės apylinkėse žiemą galima lipdyti sniego senius ir slidinėti. Paskui labai įdomiai papasakojo apie žvaigždynus. Turbūt pati geriausia ekskursija, kokią yra tekę užsisakyti puslapyje „Get Your Guide“.
Bet kartu su kolege Ieva Malinauskaite į Tenerifę atvykome ne atostogauti, o mokyti(s). Bendradarbiaudami kasdien ruošėmės pamokoms, vedėme jas pradinukams, vėliau reflektavome ir tobulinome sukurtus mokymo metodus. Kadangi šiemet minimos 150-osios Mikalojaus Konstantino Čiurlionio metinės, nusprendėme, kad tai ir bus bendra visų pamokų jungtis. Ruošiantis pirmiesiems užsiėmimams mokytojos Ievos akis užkliuvo už Čiurlionio paveikslo „Kompozicija“ (1903 m.), kuris tapo pagrindu dviem pradinukams skirtoms pamokoms. Jas pavadinome „Paveikslo prakalbinimu“.
Pirmiausia – susipažinimas, temos (bičiulystė ir bendradarbiavimas) pristatymas, trumpas pokalbis (kas tau geriausias draugas ir kodėl? kas žmonėms trukdo bendrauti ir bendradarbiauti?). Vėliau – trumpas pasakojimas apie Čiurlionį ir jo kūrybą, paveikslo „Kompozicija“ pristatymas. Mokiniams pasidalinus mintimis apie kūrinį, pabandžius pažvelgti per pamokos temos prizmę, sąsiuviniuose reikėjo nupiešti saulę ir pabaisą (žr. į paveikslą): šalia saulės užrašyti bendradarbiauti padedančias savybes, šalia pabaisos – trukdančias.
Per antrą pamoką mokiniai, vartodami užrašytus žodžius, grupėse kūrė Čiurlionio paveikslo „Kompozicija“ įkvėptas, siužetą turinčias istorijas, jas garsiai skaitė ir aptarinėjo. Išgrynintas istorijas pradinukai turėjo savarankiškai užrašyti sąsiuviniuose. Padėję ištaisyti klaidas paprašėme dirbtinio intelekto sugalvoti siužetą tam pačiam Čiurlionio paveikslui, perskaitėme naują istoriją, palyginome. Pabaigoje liko tik pareflektuoti (kodėl svarbu bendradarbiauti? ką yra didžiausias bičiulystės priešas? apie ką byloja žymiausio lietuvių dailininko paveikslas?).
„Šiandien lietuvių kalbos pamokos labai įdomios. Ar ateisite ir rytoj?“ – paklausė vienas iš mokinių. Turiu pabrėžti, kad toks komentaras nereiškia, jog padirbėjome geriau už mokyklos mokytojas. Tiesiog atvažiavus į stažuotę yra laiko paeksperimentuoti, į mokymą(si) pažvelgti kūrybiškiau, be to, nauji veidai mokinius visuomet intriguoja. Tie, kas dirba mokykloje, žino, kad parodomosios ir įprastos pamokos dažnai skiriasi kaip diena ir naktis. Bet esmė šiuo atveju ne pasirodyti, o išmėginti naujus dalykus, kurie įkvėptų ieškoti originalesnių sprendimų sugrįžus. Mano, kaip ir daugumos mokytojų, pamokos Lietuvoje dažniausiai „tradicinės“ – jei dėl projekte įgytos patirties pavyks jas paįvairinti, puiku.
Beje, spėkite, kiek mokinių dalyvavo pamokose! Artėjant vasarai daug Tenerifėje žiemojančių lietuvių su vaikais grįžta į tėvynę, iš daugmaž penkiasdešimties mokyklos pradinukų lieka tiek, kad antrokai, trečiokai ir ketvirtokai sutelpa į vieną klasę. Iš viso – du mokytojai ir šeši mokiniai… Kiekvieno pedagogo svajonė?
III dalis: juodo smėlio paplūdimiai, džiunglės ir Čiurlionis
Kaip minėjau ankstesniame įraše, pamokų pagrindu pradinukams mokykloje „Baltic International School in Tenerife“ tapo 150-ąsias metines mininčio Čiurlionio kūryba. Šįkart su kolege Ieva Malinauskaite surengėme kūrybines dirbtuves pavadinimu „Iš vaizdo į tekstą, iš teksto į vaizdą“.
Per pirmą pamoką suskirstėme mokinius į dvi grupes (kiekvienoje – po tris pradinukus) ir davėme po vieną dailininko kūrinį iš ciklo „Pasaulio sutvėrimas“ (1905–1906). Iš pradžių remdamiesi penkiais pojūčiais mokiniai apibūdino gautą kūrinį savo grupėje, užsirašė kilusius žodžius, vėliau turėjo juos pavartoti kurdami vaizdingą paveikslo aprašymą.
Antros pamokos metu grupės apsikeitė sukurtais aprašymais, kad jais vadovaudamiesi mokiniai sukurtų piešinius. Pradinukai iki pat pabaigos nežinojo, kokį paveikslą gavo kita grupė, o tai padėjo išlaikyti intrigą. Palyginome rezultatus, aptarėme Čiurlionio paveikslų ciklą, o kad būtų dar įdomiau, įdarbinome dirbtinį intelektą. Pagal mokinių aprašymus ir „Chat GPT“ sukūrė savo versijas.
Po dviejų įdomių, pasisekusių pamokų, refleksijos ir pasiruošimo kitos dienos užsiėmimams galima pailsėti prie baseino. Arba rinktis paplūdimį – tiek įprasto, tiek juodo smėlio (jis toks dėl vulkaninės salos grunto). Tenerifė kupina kontrastų. Jei aną sykį pasakojau apie Marso kanjonus primenantį Teidės (vienintelio saloje aktyvaus ugnikalnio) nacionalinį parką, tai šįkart dalinuosi keliomis nuotraukomis iš Šiaurinės šalies pusės – Anagos.
Anaga – tarsi kitas pasaulis, į kurį patenki pervažiavęs salą (užtrunka apie pusantros valandos). Visur žalia, o pakilus šiek tiek aukščiau pasitinka vėsesnė oro temperatūra, debesys ir drėgmė, kuri niekuomet nesitraukia. Dėl šios priežasties čia veši džiungles primenantys laurų miškai – prieskonių, kuriuos dedame į sriubą, giminaičiai (jų lapai maisto gamyboje nenaudojami, kai kurie net nuodingi). Šie miškai vieni seniausių (20-40 milijonų metų amžiaus), vadinami reliktiniais.
Lietuvis gidas (tautiečiai Tenerifėje suleidę šaknis, siūlo paslaugas, vieni kitais pasitiki ir rekomenduoja) surengė žygį į viršukalnes – kopėme į kalnus, kuriuose kadaise gyveno guančiai, senieji salos gyventojai. Iki septyniolikto amžiaus pradžios, kol juos išnaikino Tenerifę užkariavę ispanai, guančiai kūrėsi olose, maitinosi grūdinėmis kultūromis, augino ožkas (ožkiena, ožkos sūris ir šiandien Kanarų salose populiarus maistas).
Kopiant į viršų buvo nesunku įsivaizduoti, kaip kadaise gyveno guančiai. Gamta, horizonto linija, apačioje lūžtančios bangos, paprastas maistas be visokiausių priedų, ramybė be telefonų, interneto ir socialinių tinklų… Mokytojai, ar sutiktumėte atsisakyti visų šių patogumų ir paskutinį mokslo metų mėnesį praleisti ne klasėje, bet oloje?
IV dalis: lietuviškų knygų biblioteka Kanarų saloje?
Tenerifė pamilta lietuvių – tautiečių bendruomenė ypač išaugo per pastaruosius kelerius metus. Ne visi čia gyvena ištisai, daug kas atkeliauja žiemos sezonui ar pusmečiui, o į Lietuvą sugrįžta vasarą. Bendruomenė kol kas jauna, aktyvi, bendraujanti. Jei, pavyzdžiui, Anglijoje dažnai patariama per daug vietiniais lietuviais nepasitikėti, tai Tenerifėje atvirkščiai – tautiečiai vieni kitus rekomenduoja, siūlo gidų ir kitas paslaugas, rengia susitikimus. Ir net turi savo lietuviškų knygų bibliotekėlę Knygų namai Tenerifeje!
Teko maloniai pabendrauti su bibliotekėlės įkūrėja Goda, kuri knygų namus pradėjo kaip privačią iniciatyvą. Iš pradžių katalogą sudarė asmeniniai iš Lietuvos atsigabenti leidiniai, paskui lietuviškas knygas ėmė dovanoti tautiečiai – šitaip keli šimtai knygų virto keliais tūkstančiais. Goda minėjo, kad per metus bibliotekėlė prikaupia apie 1,5 tūkst. naujų knygų, turi bent šimtą pastovių, registruotų skaitytojų. Šią jaukią biblioteką papildžiau ir savo knyga „Mokytojas“.
Na, o priešpaskutinę dieną mokykloje „Baltic International School“ pirmą kartą gyvenime vedžiau pamokas pirmokams. Esu ne kartą sakęs, kad mano mokinių auditorija – 11-okai ir 12-okai, kad niekada nedirbčiau su jaunesniais, ypač pradinukais. Bet jie buvo tokie mieli! Pavyzdingai kėlė rankytes, aktyviai dalyvavo pamokose, buvo be galo nuoširdūs… Vienas malonumas! Aišku, reikia priminti, kad mokiniai klasėje šeši, o mokytojai du.
Kaip ir ankstesnėse pamokose, pasitelkėme Čiurlionį, dvi pamokas pavadinome „Skambančiais peizažais“. Iš pradžių vaikai klausėsi simfonijos „Miške“ (nežinodami pavadinimo), turėjo užsirašyti į galvą ateinančius žodžius. Vėliau drauge išrinkome po vieną mokinio sugalvotą žodį ir užrašėme ant lentos. Užduotis – savarankiškai sukurti istoriją, kurioje būtų pavartoti visi šeši žodžiai, TAČIAU veiksmas turi vykti miške! Daug prisijuokėme.
Per antrą pamoką vaikai bandė atspėti Čiurlionio simfoninės poemos „Jūra“ temą, kartojo kai kurias kalbos dalis, dėliojo su jūra susijusius žodžius į sakinius. Paskui turėjo sugalvoti kuo keistesnį ir originalesnį. Vienas iš pirmokų, pavyzdžiui, parašė tokį sakinuką: „Raudona jūra eina į darbą ir plauna indus.“ Galiausiai, sugalvotus sakinius mokiniai pavertė piešiniais.
Pamokos vaikams taip patiko, kad apdovanojo mus lipdukais, kuriuos mokytoja duoda pirmokams už gerai atliktas užduotis. Nors ateityje su pradinukais dirbti neplanuoju, bet pabandyti buvo labai smagu – vienas iš įsimintiniausių, šilčiausių kelionės momentų.
V dalis: papaja už 2000 eurų ir atsisveikinimas su Kanarų sala
Paskutinė stažuotės diena Tenerifėje (bent jau taip maniau iš pradžių) prasidėjo dviem pamokomis pirmokams. Šįkart nusprendėme daugiau dėmesio skirti raštingumui, tad kartu su kolege sugalvojome rašyti diktantą. Tiesa, ne įprastą, o pačių mokinių sukurtą.
Pagal Čiurlionio paveikslų ciklą „Pasaulio sutvėrimas“ (13 paveikslų) dėliojome rišlų tekstą – istoriją apie pasaulio atsiradimą. Fone skambant Čiurlionio simfonijai tuo pačiu pavadinimu, mokiniai galvojo sakinius. Pirmokai juos rašė sąsiuviniuose, o aš keverzojau ant lentos. Man su kolege truputį padedant išėjo nuoseklus ir visai gražus tekstas. Per antrą pamoką jį tikrinome, kartojome kalbos dalis, aptarėme sudėtingesnius rašybos atvejus. Už įdomias pamokas pirmokai ir paskutinę dieną apdovanojo lipdukais.
Atsisveikinę su šiltai mus priėmusia „Baltic International School“ ir jos mokytojais patraukėme į paskutinę ekskursiją – apžiūrėjome Tenerifės kaimelius. Įdomus buvo Masca, kur pagal legendą kadaise slėpėsi piratai, puldinėję praplaukiančius laivus. Taip pat Garachico, kur žmonės maudosi tarp uolų, knibždančių krabais. Vėliau Icod de los Vinos pamatėme garsųjį drakono medį, sakoma, patį seniausią. Pagal legendą, kadaise Kanarų salose gyveno drakonai, vieną iš jų nužudžius kraujas pasipylė ant žemės, o iš jos išaugo drakono medis. Jį nupjovę šiandien pamatytume kraują primenančius sakus (oksiduodamiesi jie iš tiesų įgauna tamsiai raudoną spalvą). Galiausiai, turėjome progą stebėti senyvą ant keliolikos metrų aukščio uolos užsiropštusį žveją, tarsi nužengusį iš Hemingvėjaus kūrinio „Senis ir jūra“ (viena gražesnių kelionės akimirkų).
Lemtinga klaida buvo paskutinį vakarą nusipirkti dvi papajas, kurias planavau suvalgyti kartu su savo kolege. Spėju, sudorojau daugiau nei pusę nuotraukoje matomų gabaliukų ir netrukus pasijutau labai prastai. Iškart supratau, kad tai ne paprastas apsinuodijimas. Prasidėjo skausmingi spazmai, naktį iš skausmo negalėjau miegoti, ryte visas išbalęs ir mušamas šalto prakaito sėdėjau apsikabinęs unitazą. Prieš pat skrydį jaučiausi leisgyvis, iššokęs iš automobilio pradėjau vemti vidury gatvės. O paskui turėjau progą apsilankyti dviejose Tenerifės ligoninėse. Skrydį teko praleisti, viešnagė prasitęsė dar viena diena. Pirmoji pagalba, taksi, nauji bilietai, „Airbnb“ Santa Cruze atsiėjo apie 2000 Eur. Tokia buvo išsvajotos papajos kaina. Laimė, buvau apsidraudęs ERGO kelionių draudimu (kainavo vos 19 Eur) ir grįžęs atgavau didesnę dalį netikėtai išleistos pinigų sumos. Moralas – keliaudami visada apsidrauskite ir nepersivalgykite egzotiškų vaisių.
Jeigu ne šis incidentas, kelionė į Tenerifę būtų buvusi bemaž tobula. Nors iš pradžių Kanarų sala pasirodė gana atšiauri ir truputį apšiurusi, netrukus sužavėjo savo kontrastinga gamta. Dažnai bandžiau įsivaizduoti Tenerifę tokią, kokią ją matė dabar jau išnykę salos gyventojai guančiai. Tais momentais man ši vieta patiko labiausiai.
Už priėmimą ir galimybę mokyti(s) dėkoju „Baltic International School“, kuri, atrodo, turi viską. Ne tik vandenyną už lango, bet ir draugiškus mokytojus, mielus ir žingeidžius mokinius, savitą mokyklos filosofiją… Jeigu norite sužinoti daugiau, „Spotify“ platformoje nemokamai klausykitės dešimtojo tinklalaidės „Prie lentos“ epizodo, kuriame mokyklos steigėja dr. Irma Liubertienė ir ugdymo vadovė, mokytoja Dora Karoblytė plačiau pasakoja apie mokyklą ir gyvenimą Tenerifėje. O jeigu norite ne tik išgirsti, bet ir patirti patys, pasidomėkite projektu, kurį vykdo Nacionalinė švietimo agentūra (NŠA). Jis vadinasi „Tęsk: ateik, tobulėk, prisidėk!“ ir yra skirtas šiuo metu mokykloje dirbantiems pedagogams.
Daugiau informacijos apie projektą rasite čia, o išsamų viešnagės Tenerifėje reportažą su nuotraukomis ir vaizdo įrašais – lietuvių kalbos mokytojo instagrame. Ačiū, kad stebėjote!
Lietuvių kalbos mokytojas Karolis Klimas 