Pagaliau prisiruošiau apibendrinti pasibaigusį knygos „Mokytojas“ pristatymo turą. Pasistengiau išryškinti įdomiausius momentus, paminėti visus „perliukus“, atsakyti į daugiausiai kartų užduotus klausimus, pasidalinti kelionės metu kilusiomis mintimis. Balandžio mėnesį aplankiau 31 lokaciją, tad parašiau 31 punktą (užtrukau kelias dienas, bet dabar jaučiuosi viską padaręs iki galo). Prie kiekvieno punkto yra trumpas pavadinimas, kad būtų patogiau skaityti įdomiausius. O gal įveiksit visą įrašą?
1. PIRMOSIOS KNYGOS SINDROMAS
Kai papasakojau vienam rašytojui apie planuojamą turą po Lietuvą, išgirdau man įstrigusią frazę: pirmosios knygos sindromas. Parašius pirmą knygą norisi duoti visus įmanomus interviu, apkeliauti visas bibliotekas, aplankyti visus skaitytojus ir taip toliau. Kadangi parašyti knygą svajojau nuo vaikystės ir jos laukiau daugmaž dvidešimt metų, nusprendžiau būti maksimalistas. Kas žino: gal kito kūrinio reiks laukti dar tiek pat, o gal antros knygos nebeparašysiu niekada? Jei jau knyga atsirado, vadinasi, reikia pasirūpinti, kad ją skaitytų. Gal kas nors pasakys, kad toks požiūris nedera „tikram menininkui“, bet, mano manymu, populiarinti knygą, ypač šiais laikais, yra labai svarbu – ji nuo to nepasidaro nei geresnė, nei blogesnė, nebent daugiau skaitoma, o, be to, aš savo knyga tikiu. Taigi, „Mokytojo“ pristatymo turas – vienas iš būdų skleisti žinią apie naująjį kūrinį ne tik didžiuosiuose Lietuvos miestuose, bet ir miesteliuose, taip pat smagi galimybė dar kartą pakeliauti po Lietuvą, susipažinti su vietos bendruomenėmis. Tad važiuojam!
2. MARŠRUTAS (norėjau paminėti visas aplankytas vietas, kad ateityje nieko nepamirščiau, bet šitą punktą jūs galite ir praleisti, nes jis kiek „sausesnis“).
Iš daugiau nei šimto kovo mėnesį pateiktų anketų išsirinkau trisdešimt vieną ir susidėliojau maršrutą. Turo atidarymo renginys balandžio 3 d. įvyko gimtajame Vilniuje, Nacionalinėje Martyno Mažvydo bibliotekoje, o „Mokytoją“ pristatyti pasikviečiau vienintelį Lietuvoje tikybos mokytoją ir komiką Justiną Visicką.
Pirmoji balandžio pusė nebuvo labai įtempta – įsiterpė Velykos ir mokinių atostogos, todėl keliavau mažiau, užtai spėjau pravesti puslapio pedagogas.lt organizuotą vebinarą mokytojams (įrašas – mano „Contribee“) ir nusifilmuoti „Laisvės TV“ laidoje (įrašas – Youtube). Pirmąją balandžio savaitę sukausi Vilniuje (aplankiau Vilniaus Antakalnio progimnaziją) ir leidausi į vienos dienos keliones aplink sostinę – važiavau į Elektrėnus, Žaslius, Kaišiadoris. Antrąją savaitę su Žaklina išsiruošiau į Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės biblioteką (mano pašnekovė – ne tik mokykloje, bet ir robotikos centre dirbanti lituanistė Dalia Vizbarienė, kuri laisvalaikiu mokosi… pilotuoti lėktuvą!), paskui į Švenčionis ir Uteną. Savaitgalį praleidau Salake triaukšdamas keptas stintas ir skaitydamas.
Antroji balandžio pusė buvo kur kas intensyvesnė. Balandžio 17 d. išvažiavau į Kauną ir į Vilnių nebegrįžau iki pat mėnesio pabaigos. Beveik tris dienas praleidau laikinojoje sostinėje: aplankytos Raudondvario ir Jono Paliaus II gimnazijos, Tado Ivanausko progimnazijos ir Garliavos Adomo Mitkaus progimnazijų mokytojai, KTU programos GIFTED studentai, o pagrindinis knygos pristatymo renginys įvyko Kauno apskrities viešojoje bibliotekoje, kur knygą pristatyti padėjo „Barzdotas gidas“ – istorijos mokytojas Matas Toliušis. Balandžio 19 d. išlėkiau į Kėdainiuose įsikūrusią Mikalojaus Daukšos biblioteką, po pristatymo dar spėjau apžiūrėti žymųjį škoto namą ir tą patį vakarą pasiekiau Šiaulius.
Šiauliuose ir aplinkui – irgi įtemptas laikas: penki pristatymai per dvi dienas. Apie knygą papasakojau Lieporių gimnazijos mokiniams, Gegužių progimnazijos mokytojams, o su kitais šiauliečiais susitikome Povilo Višinskio bibliotekoje, kurioje susipažinau ir su pačia jauniausia gerbėja! Balandžio 27 d. svečiavausi pas Kuršėnų Daugėlių progimnazijos mokytojus, degustavau Kuršėnų vyniotinį, o tada šoviau į Jono Avyžiaus biblioteką, kurioje sutikau mokytoją rekordininkę (apie viską – žemiau). Tą patį vakarą atsidūriau Nidoje ir dar suspėjau užsukti į atsinaujinusį „Kuršį“ naktipiečiams suvalgyti obuolių pyrago su ledais. Dėl turo teko visas nuotolines pamokas susprausti į šeštadienį, tad žmona ėjo į žygį, o aš kiurksojau kambaryje prilipęs prie kompiuterio ekrano. Į lauką išlindau tik sekmadienį.
Paskutinę turo savaitę pradėjau nuo apsilankymo Neringos gimnazijoje Nidoje (tiesiog kitas pasaulis), vakare pasirodžiau naujutėlaitėje Kretingos bibliotekoje. Kitą dieną – Irenėjaus Oginskio biblioteka Rietave, pietūs pas vietos picų kepėją Fabio ir didysis pristatymas Klaipėdoje, Ievos Simonaitytės bibliotekoje, kur pokalbį meistriškai moderavo be galo šilta asmenybė – lietuvių kalbos mokytoja Edita Miravičiūtė. Beje, esu labai dėkingas, kad biblioteka dviem naktims skyrė jaukų butą pernakvoti Klaipėdoje ir aš galėjau daugiau laiko praleisti uostamiestyje.
Tą pačią savaitę lankiausi Jurbarko savivaldybės viešojoje bibliotekoje (gavau dovanų vienos iš darbuotojų rankomis gamintos duonos), Vilkaviškio „Aušros“ gimnazijoje ir Jurgio Kunčino bibliotekoje Alytuje, kur pristatyti knygą pasikviečiau lituanistę Virginiją Mikšaitę, papasakojusią visiems apie mokytojavimą kalėjime ir ne tik. Balandžio 27 d. diena buvo skirta Alytaus Jotvingių gimnazijos mokytojams ir Birštono gimnazijos mokiniams, galiausiai Lentvario bibliotekai. Tai buvo paskutinė turo stotelė ir vienintelė vieta, į kurią sugebėjau pavėluoti (ačiū skaitytojams už kantrybę). Oficialus turo uždarymas jau sugrįžus į Vilnių įvyko gegužės 8 d. Adomo Mickevičiaus bibliotekoje – jame istorijos mokytojas Algis Bitautas susirinkusiesiems pristatė savo lankytinų Lietuvos objektų sąrašėlį.
Na, o dabar apie įsimintiniausias akimirkas.
3. LABIAUSIAI ĮSTRIGĘS TURO MOMENTAS
Labiausiai turo metu mane paveikė paprasta aštuntoko ištarta frazė. Situacija, rodos, ganėtinai įprasta: vienoje provincijos mokykloje, į kurią mokytis atvažiuoja aplinkinių kaimelių vaikai, kalbėjau apie skaitymo naudą. Nusprendęs paklausinėti paauglių apie knygas įsitikinau, kad daugelis laisvalaikiu jų neskaito. Pasiteiravau vieno vaikino, ar turi mėgstamą knygą, o jis tuoj pat atsakė, kad skaityti jam neįdomu.
– Tai ką tuomet veiki laisvalaikiu? Turbūt žaidi kompu? – paklausiau visai nepiktai, bandydamas išjudinti, užmegzti pokalbį.
– Aš neturiu kompiuterio, – kukliai atsakė vaikinas nepakeldamas akių.
Pasijutau tarsi gavęs šlapiu skuduru per veidą. Savaime aišku, kad sostinėje ir provincijoje galimybės dažnai skiriasi, bet kas kita tai patirti savo kailiu. Visko būna ir didesniuose miestuose, tačiau apskritai jauni žmonės čia nevertina to, ką turi. Jie gali vaikščioti į spektaklius, parodas, iš bibliotekos pasiimti norimą kūrinį ir šiomis galimybėmis nesinaudoja. Nesusimąsto, kad yra daugybė vaikų, kurie savo miestelyje neturi nei teatro, nei galimybės nueiti į kiną, o mokyklos bibliotekoje tikrai negaus bet kurios pageidaujamos knygos. Socialinis burbulas, kuriame gyvenu ir dirbu, susprogo.
4. PRIVALOMOJI PEDAGOGINĖ TARNYBA
Kaune knygą man pristatyti padėjo istorijos mokytojas Matas Toliušis. Vieną dieną jis parašė man per instagramą, kad knygą perskaitė per kelias valandas autobuse, o aš pakviečiau jį pasikalbėti. Matui, kaip ir man, trisdešimt dveji, mokyklai jis, panašu, bus paskyręs trejus metus – taip sutapo, kad pristatymo dieną istorikas pranešė savo direktoriui išeinantis iš darbo. Gal meilė mokyklai išties trunka tik trejus metus? Nežinau, bet treji metai ne taip jau ir mažai – kiti neištveria nė pusės metų, kartais net mėnesio, o dauguma apie darbą mokykloje net nepagalvoja. Bediskutuojant mums kilo mintis, kaip išspręsti mokytojų trūkumo problemą – įveskime Lietuvoje privalomąją pedagoginę tarnybą! Jeigu kiekvienas lietuvis mokykloje padirbėtų bent trejus metus, problema kaipmat išnyktų. Juokas juokais, bet nieko iš esmės nekeisdami greitai tikrai prieisime liepto galą, kai beliks imtis kraštutinių sprendimų. Kita vertus, gal taip ir turi nutikti? Galbūt švietimo sistema turi visiškai sugriūti, kad politikai pagaliau imtųsi realių veiksmų, o ne kosmetinių reformų?
5. PLASTINĖS OPERACIJOS
Kitas „perliukas“ priklauso Garliavos Adomo Mitkaus mokyklos direktorei. Susitikimo su pedagogais metu diskutavome, ką daryti, kad mokykloje dirbtų daugiau jaunesnių mokytojų. Atsakymas: plastines operacijas. Tai, žinoma, juokas pro ašaras.
6. KEISTA BENDŽAMINO BATONO ISTORIJA?
Yra toks filmas: „Keista Bendžamino Batono istorija“. Jame pagrindinis veikėjas ne sensta, bet jaunėja ir galiausiai pavirsta kūdikiu. Mokykloje taip pat veikia kažkokie keisti dėsniai. Kai atėjau dirbti į gimnaziją ir ėmiau daugiau bendrauti su jaunais žmonėmis, pats pasijutau atjaunėjęs, o pasibaigus pirmiesiems darbo mokykloje metams net ėmiau važinėti riedlente. Tiesa, dėl beprotiško krūvio ir bemiegių naktų netrukus ėmė daugėti sveikatos problemų, tad trečiaisiais darbo metais jaučiausi leisgyvis. Dabar mėgstu pajuokauti: iš pradžių mokykloje atjaunėji, o paskui pradedi labai greitai senti.
7. 120 KILOMETRŲ PER 26 VALANDAS
Per pristatymus pasakojau, kad pirmaisiais darbo mokykloje metais susigadinau skrandį, todėl gastroenterologo kabinete turėjau žiaukčiodamas ryti zondą, paskui gerti snarglius primenantį linų sėmenų viralą ir trinti prėskas daržovių sriubas, o antraisiais metais atsirado nugaros problemų, nes aš kiaurą naktį praleisdavau palinkęs virš mokinių rašinių bei kitų rašto darbų. Trečiaisiais metais nusprendžiau, kad turiu labiau rūpintis sveikata ir daugiau judėti, taigi ėmiau į darbą keliauti pėsčiomis. Kuprinė sunki, prikimšta gimnazistų sąsiuvinių ir konspektų, todėl didesnis krūvis tenka keliams, netrukus vienas pradėjo tinti. Kažkokia tragikomedija – nebegalėjau nei ilgai sėdėti, nei vaikščioti. Tik nustojus dirbti mokykloje pavyko daugiau ar mažiau „susiremontuoti“. O štai užkietėjęs žygiuotojas Matas Toliušis per 26 val. gali nueiti ir 120 kilometrų! „Kaip, dirbdamas mokykloje, turėjai šitiek laiko žygiams?“ – paklausiau pristatymo metu. „Istorijos mokytojams nereikia taisyti rašinių“, – šmaikščiai pastebėjo Matas.
8. NEDIDELIS KONFLIKTAS ŠILAINIUOSE
Negalima aklai pasikliauti stereotipais, bet vos tik pasirodęs Šilainiuose patekau į nejaukią situaciją. Buvo taip: sustoju prie vienos mokyklos, kurioje turi vykti knygos pristatymas, atveriu Žaklinos dureles, jos truputį prisiliečia prie šalia stovinčio automobilio, kol aš bandau išsitraukti daiktus. Netrukus iš daugiabučio išbėga minėto automobilio savininkas:
– KĄ TU ČIA, LAVONAS, ĮRĖMĘS DURELES Į MANO MAŠINĄ?!
– Vos priliečiau, žinok, be to, ant mano durų yra tokia apsauginė gumelė, tikrai nieko nesubraižys, – parodžiau nespėjęs net išsigąsti.
– „Ai, gumelė, nu maladiec tada“, – ištarė jau ramesniu tonu ir, parodęs liuksą, nuėjo.
Spėkite, kokios markės automobilį palietė Žaklinos durelės.
P. S. Jau kitą dieną Šilainiams reabilituotis padėjo Jono Pauliaus II gimnazijos auklėtiniai ir jų mokytojai. Puikus susitikimas!
9. SPURGOS „SPURGINĖJE“
Iš tiesų Kaunas man labai patinka (ir ne tik dėl to, kad šiame mieste yra baras pavadinimu „Klimas“). Kai atvažiuoju į laikinąją sostinę, tiesiu taikymu lekiu į „Spurginę“, o kadangi turo metu Kaune praleidau beveik tris dienas, tai ir „Spurginėje“ lankiausi tris kartus. Vienu prisėdimu galiu lengvai sukimšti bent šešias spurgas su džemu, tad gal ir gerai, kad gyvenu toliau šios vietos. Bet kodėl Vilniuje nėra nieko panašaus? Kodėl Lietuvoje nesistengiame išsaugoti daugiau tokių autentiškų vietelių? Net Utenos restoranėlis, kuriame teko pietauti prieš renginį, vadinasi „Food lab“… Jeigu pavadinimas dėl turistų, tai ar nebūtų pastariesiems įdomiau apsilankyti kuo nors išsiskiriančiame restorane? Ar angliškas pavadinimas vis dar asocijuojasi su šiuolaikiškumu? Nežinau, man tai panašu į kažkokius kompleksus… O štai „Spurginė“ klesti!
10. KAS NUTIKO KURŠĖNŲ VYNIOTINIUI?!
Čia irgi į maisto, autentiškumo ir tradicijų saugojimo temą. Bendraudamas su Kuršėnų mokyklos mokytojais, įsitikinau, kad miestelyje gyvena labai šilti ir draugiški žmonės, bet, kuršėniškiai, kas nutiko jūsų vyniotiniui?! Kai prieš porą metų keliavau po Lietuvą, į Kuršėnus užsukau specialiai dėl vyniotinio, bet gavau tokį patį, kaip bet kuriame prekybos centre. Šįkart vėl tas pats. Niekas manęs neįtikins, kad receptas nepasikeitęs, įtariu, kad vyniotinio sudėtis jau seniai „nupiginta“ norint daugiau uždirbti. Mano knygos redaktorė, gimusi Kuršėnuose, sakė, kad dabar miestelyje populiarėja cepelinai iš kioskelio, bet kokie Kuršėnai be vyniotinio? Kuršėniškiai, darykite ką nors!!! O jei kažkur vis dar galima įsigyti autentiško vyniotinio, atskleiskite pagaliau tą vietą komentaruose.
11. IZOLIACIJA ROJUJE
Bene didžiausią įspūdį man palikusi mokykla – Neringos gimnazija Nidoje. Tik pagalvokite – visus metus mokiniai gyvena ir mokosi Kuršių Nerijoje. Tai tarsi atskiras pasaulis. Izoliacija rojuje. Mokykla iščiustyta, baltutėlaitė, įrengti naujausi aikštynai, mokiniai turi net savo treniruoklių salę. Visai nepanašu į įprastą valstybinę mokyklą, įsispraudusią pilkų daugiabučių rajone. Kai kurie mokytojai gyvena Klaipėdoje ir kas rytą keliasi keltu (šios išlaidos apmokamos), kiti pasirenka siūlomą tarnybinį butą Nidoje, be abejo, yra ir čia gyvenančių. Prisipažinsiu – po pokalbio su šios gimnazijos mokytojais ir mokiniais pradėjau galvoti, kad metams atsikraustyti prie jūros būtų nebloga avantiūra. Tik ką Nidoje veikti ištisus metus? Gimnazistai sakė, kad galima daug vaikščioti ir grožėtis gamta, bet iš manęs vaikščiotojas, kaip supratote, nekoks.
12. VIEŠNAGĖ KLAIPĖDOJE
Man labai pasisekė, kad Ievos Simonaitytės biblioteka suteikė galimybę dvi naktis pernakvoti savo jaukiuose apartamentuose ir aš galėjau daugiau pasivaikščioti po uostamiestį. Visai kitoks miestas… Kadaise svarsčiau, ar nevertėtų kuriam laikui persikraustyti į Kauno Žaliakalnį, bet dabar turbūt mieliau rinkčiausi Klaipėdą.
Beje, čia labai daug visokiausių kepyklėlių, vietiniai sakė, kad geriausia yra J. Janonio gatvėje (sluoksniuotos tešlos bandelės su varške tikrai skanios, bet iki „Spurginės“ lygio vis tiek toli). Aišku, pajūris turi rūkytos žuvies, o su ja nepakonkuruosi.
13. KOLEGĖ IŠ PARKETLENČIŲ SALONO
Pirmojo kvietimo pristatyti knygą sulaukiau dar nepaskelbęs registracijos į turą – man parašė buvusi kolegė, kuri šiuo metu dirba Švenčionių bibliotekoje. Ne bet kokia kolegė – kai buvau studentas, kurį laiką kartu dirbome interjero salone, kuriame pardavinėjome parketlentes ir laminatą (tai dar nykiau, nei skamba). Vis dėlto po kurio laiko abu pasukome kitais keliais, o susitikę galėjome su šypsena prisiminti senus laikus. Dalinuosi pastraipa, kuri buvo parašyta knygos prologui, bet taip į jį ir nepateko:
„Nebe pirmą kartą jaučiausi taip beviltiškai… Išmėginau jėgas kaip vadybininkas, žurnalistas, redaktorius, rinkodaros specialistas, projektų vadovas, o studijų laikais dirbau net grindų dangų salone. Ištisus savaitgalius praleisdavau pardavinėdamas parketlentes tarsi tai būtų ne paprasčiausias medžio gabalas, o koks nors Van Gogo šedevras: „Tik pažiūrėkite, kokia tekstūra, kokios spalvos! Parketlentės tarsi gyvos! Nagi, nesikuklinkite, nusiaukite batus ir pabandykite ant jų šiek tiek pavaikščioti. Dieviškas jausmas būti arčiau gamtos!“
14. ĮŽYMYBĖ ŽAKLINA
Pamenu, Kuršėnuose prie manęs priėjo viena mokytoja ir paklausė, ar gali nusifotografuoti. „Su manimi? Žinoma!“ Tačiau mokytoja tik papurtė galvą: „Ne, ne, turėjau galvoje Žakliną!“ Mano 1999 metų Toyota Yaris per turą tapo tikra įžymybe – viena skaitytoja juokavo, kad turėčiau kreiptis į Toyotos atstovybę ir sudaryti su ja kokią nors reklamos sutartį. Kodėl ne? 2025 metais mokytojas – prestižinė profesija, oficialus mokytojų automobilis – Toyota Yaris.
Svarbu paminėti, kad Žaklina kuo sėkmingiausiai įveikė visą turą ir aš nei karto neturėjau dėl jos jaudintis. Tiesa, netrukus Žaklinos laukia techninė apžiūra – tada ir pažiūrėsime, kokia tikroji senutės būklė.
15. BIBLIOTEKOS-VILIOTOJOS
Turo metu aplankiau septyniolika bibliotekų ir įsitikinau, kad jos yra labai svarbi kultūrinio gyvenimo dalis mažesniuose miestuose ir miesteliuose (į Švenčionių bibliotekoje pirmadienį 10 val. vykusį pristatymą susirinko pilnutėlė salė!). Vis dėlto nuotaikos bibliotekose įvairios: vienur džiaugiamasi, kad veiklos ir renginių niekuomet netrūksta, kitur liūdima, kad vis rečiau žmonės čia renkasi dėl knygų. Skaitytojų, ypač jaunų, dramatiškai mažėja, o bibliotekos juos bando prisivilioti ne tik literatūros kūriniais, bet ir kitokia laisvalaikio veikla, pramogomis. Kai kurios bibliotekos kaip reikiant atsinaujinusios, yra ir visai naujutėlių. Ypač nustebino Kretingos, Utenos ir Lentvario bibliotekos. Pastarojoje galima pasinaudoti net virtualios realybės akiniais!
16. MOKYTOJA REKORDININKĖ
Dar Vilniaus knygų mugėje ieškojau ilgiausiai mokykloje dirbusios mokytojos (rekordas – 43 metai), tačiau turo metu susipažinau su istorike, gimnazijai paskyrusia 49 metus! Naujoji rekordininkė gyvena Joniškyje ir tiesiog žydi – sakytum, vien savo buvimu ir jaunumu paneigia visas mano kalbas apie sunkią pedagogo kasdienybę. Po pristatymo iš kitos Joniškyje gyvenančios mokytojos dovanų gavau jos pačios gamintų levandų ir mėtų tonikų veidui. Gal tai kažkoks Joniškio jaunystės eliksyras?
17. PAANKSTINKIME PENSINĮ AMŽIŲ MOKYTOJAMS!
Nors yra išimčių, dauguma mokytojų pavargę ir persidirbę. Jeigu jau nesugebama sureguliuoti krūvių pedagogams, galbūt galima juos anksčiau išleisti į pensiją? Šią mintį Šiaulių Gegužių progimnazijos pedagogės palydėjo šūksniais ir karštais plojimais, o paskui įpareigojo pasakyti viešai. Pažadas ištesėtas.
Aišku, valstybė suinteresuota, kad vyresni mokytojai mokyklose dirbtų kuo ilgiau, bet kiek galime viską versti veteranams ant pečių? Jie savo pedagoginę tarnybą jau atliko su kaupu, o tiems, kurie nepatenkinti vyresnių pedagogų darbu, galiu pasakyti paprastai: džiaukitės, kad vaikai dar apskritai turi mokytojus. Šiaulių pedagogės juokavo, kad ateityje mokytojų nepritrūks – bus įdarbintas dirbtinis intelektas.
18. VISUR TOS PAČIOS BĖDOS
Jeigu rimtai, tai keliaudamas po mokyklas naujų problemų nepastebėjau, tiesiog dar kartą įsitikinau, kad visur situacija ta pati. Kai manęs paklausia, kokių pokyčių reikėtų, gerai nežinau, ką atsakyti. Pradėkime nuo to, kad būtina bent tris kartus sumažinti krūvį pagrindinių dalykų mokytojams ir mažiausiai du kartus padidinti visiems pedagogams atlyginimą. Bet taip pat yra daugybė kitų dalykų, kuriuos reikia keisti. Visa ta biurokratija… Kai pasižiūriu į bendrojo ugdymo programas, manyje užverda pyktis. Šimtai puslapių informacijos! Tarsi mokytojai daugiau neturėtų ką veikti, tik juos analizuoti. Kartais man atrodo, kad paprasčiau būtų nušluoti esamą švietimo sistemą nuo žemės paviršiaus ir sukurti naują.
19. POLITIKŲ DĖMESYS
Viena Šiaulių žurnalistė pasiteiravo manęs, ar sulaukiau kokio nors politikų dėmesio. Kaip jums atrodo? Žinoma, ne. Apskritai manau, kad daugeliui politikų neaktualu kelti švietimo lygį, nes išsilavinę rinkėjai už juos nebalsuotų. Švietimas yra sėkmingos visuomenės pagrindas, tačiau mūsų šalyje jis eižėja ir trupa. Jei ant tokio pagrindo bandysi statyti kitus dalykus, valstybė anksčiau ar vėliau sugrius. Kol nevėlu, reikia daryti išvadas – švietimą ir kultūrą kelti visos šalies mastu. Mano knyga nesiūlo konkrečių sprendimų, tik atveria švietimo sistemos žaizdas. Galbūt politikai kada nors perskaitys „Mokytoją“? Turiu vilčių asmeniškai įteikti savo knygą švietimo ministrei.
Pamiršau paminėti – į Lentvario bibliotekos pristatymą buvo atvykusi Kultūros ministerijos atstovė.
20. TIKRA ITALIŠKA PICA… RIETAVE
Visur, kur važiavau, buvau sutiktas labai šiltai. Gaila, kad daugelyje miestelių pavykdavo stabtelėti tik trumpam. Rietavas buvo išimtis. Prieš beveik dvejus metus lankydamasis šiame mažame miestelyje sužinojau, kad jame piceriją atidaręs italas. Tada picos taip ir neparagavau, o šįkart bibliotekos vadovė po pristatymo pakvietė užsukti pas Fabio. Nesu valgęs picos, ant kurios būtų tiek sūrio, Vilniuje iš tokios galybės ingredientų turbūt būtų galima iškepti penkias. Vieniems tai patinka, kitiems ne – skonio reikalas. Picų kainos tikrai per didelės, tačiau bent kartą gyvenime Rietave jų paragauti verta. Bepietaudamas išsiaiškinau, kad šiame miestelyje, kuriame vos keli tūkstančiai gyventojų, yra net dvi tarpusavyje konkuruojančios picerijos. Tiesiog siužetas romanui. Sužinojau, kad paragauti picos čia paslapčia buvo atvykęs ir prezidentas. Be to, veikia gastroliuojanti teatro mėgėjų grupė, bibliotekoje organizuojami įvairūs renginiai, stovi nuostabi bažnyčia. Gyvas ir gražus miestelis.
21. PATI JAUNIAUSIA GERBĖJA
Mano knyga skirta plačiai auditorijai – ne tik mokytojams, bet ir mokiniams, jų tėvams, kitiems suaugusiesiems. Vis dėlto labai džiaugiuosi, kad ją skaito būtent jauni žmonės. Keliaudamas po Lietuvą sutikau kūrinį perskaičiusių dešimtokų, devintokų ar net aštuntokų, tačiau labiausiai „Mokytojas“ tinka vienuoliktokams ir dvyliktokams. „Jei būčiau perskaičiusi šią knygą vienuoliktoje klasėje, egzamine jausčiausi daug tvirčiau“, – sakė viena dvyliktokė po pristatymo Vilkaviškyje. Tikiu, kad kai kuriems jauniems skaitytojams knyga padės apsispręsti, ką veikti, kur pasukti pabaigus mokyklą, taip pat sužadins meilę literatūrai. Knygos prieduose pateiktas Privalomas neprivalomų knygų sąrašas ypač pravers vasarą.
Na, o jauniausiai knygos gerbėjai buvo vos devyneri! Po pristatymo Šiauliuose ji tiesiog spirgėjo, nekantraudama papasakoti apie savo auklėtoją, kuri namo kas savaitę tempiasi pilnus maišus pradinukų sąsiuvinių ir pratybų, taip pat paminėjo, kad daug skaito, o mylimiausias rašytojas yra „Čarlio ir šokolado fabriko“ autorius Roald Dahl, kurį vaikystėje taip pat labai mėgau. Dabar pradinukė mano knygos, žinoma, neskaitys, bet vis tiek buvo smagu padovanoti. Tokie susitikimai teikia vilties, tačiau jei nesiimsime kardinalių pokyčių švietime, ateityje panašių vaikų Lietuvoje bus dar mažiau.
22. MOKINIAI „IŠ EKRANO“
Šiuo metu dirbu korepetitoriumi, vadinasi, mokinius matau tik per ekraną – visai kaip pandemijos laikais. Vis dėlto keliaudamas su kai kuriais susipažinau gyvai! Savo (bent nedidele dalimi) mokinių sulaukiau Panevėžyje, Kėdainiuose, Vilniaus knygų mugėje taip pat buvo panašių susitikimų, ne vienas mokinys knygą jau spėjo perskaityti. Gyvo bendravimo, dirbdamas korepetitoriumi, pasiilgstu labiausiai, o tokie susitikimai priverčia vis dažniau susimąstyti apie darbą gimnazijoje. „Kada grįšite į mokyklą?“ – tai klausimas, kurio turo metu sulaukdavau dažniausiai. Po jo beveik visuomet sekdavo darbo pasiūlymas. Jau turiu kvietimų dirbti ne tik Vilniuje, bet ir Panevėžyje, Elektrėnuose, Klaipėdoje, Švenčionyse, Šiauliuose ir kitur – tik rinkis! Juokas juokais, bet situacija liūdna – mokytojų trūksta visur. Juk aš pats darbą mokykloje susiradau per pusdienį.
P. S. Tikėtina, kad į mokyklą sugrįšiu ne kitais, bet dar kitais mokslo metais. Visgi garantuoti to negaliu.
23. VIETOS ŽINIASKLAIDA
Parašęs šią knygą sulaukiau nemažo žiniasklaidos dėmesio. Jeigu kūrinio kelionę sekate nuolat, tai tikiu, kad visi tie straipsniai gali pabosti, nors pasidalinu toli gražu ne visais. Lietuvių kalbos mokytojo puslapio sekėjų yra apie dešimt tūkstančių ir nors apie knygą jau išgirdo kur kas didesnė auditorija, Lietuvos mastu ji vis tiek nėra tokia didelė, kaip galbūt galėtų pasirodyti. Todėl džiaugiausi, kai turo metu knyga domėjosi ir vietos žiniasklaida – Kėdainių televizija, „Šiaulių kraštas“, „Švenčionių kraštas“, Alytaus radijas ir t. t. Tai rodo, kad knyga aktuali, o aktuali todėl, kad apie švietimą. Duodamas interviu galiu papasakoti ne tik apie kūrinį, bet ir atkreipti žmonių dėmesį į mūsų švietimo sistemos problemas. Knyga padėjo jas įgarsinti platesnei auditorijai, nepriklausomai nuo to, ar apie kūrinį išgirdę žmonės jį nusipirks. Mano nuomonė tokia: kuo Lietuvoje bus daugiau kalbama apie švietimo problemas, tuo geriau.
24. PAGIRIAMASIS ŽODIS LEIDYKLAI
Ne kartą girdėjau, kaip rašytojai skundžiasi savo leidyklomis: to nedaro, ano nepadaro – išleidžia knygą ir ją pamiršta. Mano atveju yra priešingai – turiu puikią leidyklą, kuri daro viską, kad knyga būtų skaitoma. Tai – BALTO leidybos namai, vienintelė dėl knygos pasikalbėti pakvietusi leidykla. Parašęs knygą galvojau, kad, jokiai leidyklai neatsiliepus, kūrinį išleisiu savarankiškai, tačiau praėjęs visą tą procesą nuo pradžios iki pabaigos matau, kad pačiam tikrai nebūtų pavykę. Ištraukiau laimingą bilietą – visi BALTO leidybos namų darbuotojai (nuo leidyklos redaktorių iki rinkodaros skyriaus specialistų) žino, ką daro, turi strategiją, rūpinasi, kad knyga nukeliautų į reikiamus taškus ir būtų prieinama kuo platesniam skaitytojų ratui (knyga atsirado net prekybos centrų lentynose). Daug darau ir aš, taigi dirbame kaip komanda – parašius knygą su ja susiję darbai nesibaigia.
25. AR APSIMOKA PARAŠYTI KNYGĄ?
Jeigu knygą už asmeninius pinigus leidi pats, tai visi gauti pinigai lieka tau. Jeigu knygą už savo pinigus leidžia leidykla, investuoti pačiam nereikia, tačiau reikia pasidalinti uždirbtais pinigais. Sąžininga. Ką tik pasirodė ketvirtasis knygos „Mokytojas“ tiražas, o kai kurie jau vadina šį kūrinį bestseleriu ir turbūt galvoja, kad neblogai iš jo pasipelniau. Žinoma, būtų puiku, bet taip nėra. Suskaičiavau, kad Lietuvoje norėdamas išgyventi vien iš rašymo panašaus populiarumo knygą turėčiau parašyti kas pusę metų. Atsižvelgus į visas laiko sąnaudas, galima drąsiai teigti, kad rašyti knygą neapsimoka dar labiau, nei dirbti mokykloje. Finansiškai. Bet kadangi išleisti knygą visuomet buvo mano didžiausia svajonė, tai į kūrinį niekuomet nežiūrėjau kaip į būdą uždirbti. Knygos parašymas man atsipirko kita prasme – jai pasirodžius galiu miegoti ramiau, o jei išleisiu dar bent dvi, galėsiu ramiai ir numirti. Gal kiek dramatiška, bet panašiai galvoju nuo paauglystės.
26. NUOSTABŪS MOKYTOJAI
Keliaudamas dar kartą įsitikinau – Lietuvoje labai daug nuostabių mokytojų. Ypač džiaugiuosi artimiau susipažinęs su Panevėžio gimnazijoje ir robotikos centre dirbančia mokytoja Dalia Vizbariene (linkiu saugių skrydžių man pačia baisiausia transporto priemone!), vieninteliu Lietuvoje tikybos mokytoju-komiku Justinu Visicku (tegul tau niekada nepritrūksta įkvėpimo „roast‘inti“ savo priešininkus Lietuvos „stand-up‘o“ scenoje!), Klaipėdos progimnazijos mokytoja Edita Miravičiūte (gandas apie jus Klaipėdoje sklinda iš lūpų į lūpas, tad išlikite savimi – viską darote teisingai!), „Barzdotu gidu“ – istorijos mokytoju Matu Toliušiu (šimtų žygių, tūkstančių kilometrų ir naujų įkvepiančių projektų po mokyklos!), Virginija Mikšaite (linkiu išsaugoti spontaniškumą ir pagaliau parašyti savąją knygą!) bei istorijos mokytoju Algiu Bitautu (linkiu atrasti laiko ne tik mokyklai, bet ir poilsiui – tie šašlykai naujuose namuose patys neišsikeps!). Visi šie mokytojai su džiaugsmu priėmė mano kvietimą pasikalbėti, nors kai kuriems paskambinau paskutinę akimirką – kaip koks studentas!
P. S. Prieš Velykas su Justinu Visicku įrašėme tinklalaidės „Prie lentos“ epizodą (galite nemokamai pasiklausyti „Spotify“), o renginio Mažvydo bibliotekoje vaizdo įrašas buvo paskelbtas per „Knygų savaitę 2023“ – jį ir šiandien rasite LRT mediatekoje. Manau, kad ateityje su kitais mokytojais taip pat dar rasiu galimybių pasikalbėti – tinklalaidės, o gal ir kitokiu formatu.
27. MOKYTOJAS AR RAŠYTOJAS?
Kad pavadinčiau save tikru mokytoju, turėčiau dar bent dešimt metų padirbėti gimnazijoje, tačiau nejaučiu poreikio įrodinėti sau ko nors pedagogikos srityje. Su rašymu yra kitaip. Net parašęs šią knygą, jaučiu, kad įgyvendinau tik dalį savo vaikystės svajonės, gal kokius 80 procentų. Kad turiu parašyti romaną, kuriame galėčiau dar labiau atsiskleisti kaip rašytojas. „Mokytojas“ sugrąžino man pasitikėjimą, o tie 20 procentų, tikiuosi, taps varomąja jėga kurti toliau.
Šiuo metu dar negaliu pasakyti sau, kad esu tikras mokytojas arba tikras rašytojas. Esu labiau kaip Gėtės Faustas – neramus, ieškantis, siekiantis žmogus. Manau, kad tai savybės, vienodai svarbios ir mokytojams, ir menininkams.
28. KADA IR APIE KĄ BUS KITA KNYGA?
Per pristatymus juokaudavau, kad šis klausimas varo mane į neviltį. Įsivaizduokite: nuo vaikystės svajojate parašyti knygą, publikuojate pirmuosius apsakymus, paskui dešimčiai metų užstringate, bet kasdien dėl to kankinatės, galop, kažkaip sugebate sugrįžti į kūrybos kelią – pusantrų metų sėdite prie kompiuterio, redaguojate, vargstate, nervinatės, o pabaigoje išvystate ilgai lauktą rezultatą. Viską sudėjus iki pirmojo didesnės apimties kūrinio pasirodymo keliavau bent 20 metų (gal net daugiau – kaip pažiūrėsi), o tada kas nors paima knygą, perskaito ją per tris su puse valandos ir klausia: „Kada kita?“ Žinoma, labai smagu, kai knygą skaitytojas tiesiog suryja, bet kitos, manau, dar reikės ilgokai palaukti. Deja, nesu ir, matyt, niekada nebūsiu toks produktyvus rašytojas kaip, pavyzdžiui, Stivenas Kingas – mano procesas visiškai kitoks, o savo sumanymus nešiojuosi savyje ir neišduodu iki paties paskutinio momento. Bet idėjų knygai turiu – nei viena iš jų nėra susijusi su mokykla.
29. KELIONIŲ PO LIETUVĄ IDĖJOS
Antrą kartą keliaudamas po Lietuvą dar kartą įsitikinau, kad gražių ir daugeliui neištyrinėtų vietų turime labai daug. Per turo uždarymą istorijos mokytojas Algis Bitautas papasakojo apie keletą objektų, kuriuos įtraukiau ir į savo lankytinų vietų Lietuvoje sąrašą. O kada paskutinį kartą po gimtinę keliavote jūs? Artėjanti vasara tam – idealus metas. Užuot skridus į kokį nors užsienio kurortą galima kelias savaites skirti gastrolėms po Lietuvą, o įspūdis bus gerokai didesnis. Garantuoju. Tik reikia gerai viską suplanuoti ir sudėlioti patogų maršrutą. Jei trūksta idėjų, susiraskite instagrame paskyrą „Lietuvių kalbos mokytojas“ – tarp išsaugotų istorijų pamatysite, kaip prieš daugmaž dvejus metus keliavau po Lietuvą ir kokias vietas aplankiau. Viskas užfiksuota su aprašymais, nuotraukomis ir vaizdo įrašais – iš viso apie 300 istorijų, kurias galite peržiūrėti (praėjusiais metais taip pat išsamiai dokumentavau ir kelionę po Italiją). O lietuvių kalbos mokytojo „Contribee“ platformoje rasite ir mano aplankytų Lietuvos vietų TOP 10.
30. NUOSTABŪS SKAITYTOJAI IR MOKYTOJIŠKAS ĮPAREIGOJIMAS
Paskutinis ir pats svarbiausias punktas – padėka skaitytojams. Geriausia reklama – iš lūpų į lūpas, todėl nuoširdžiai dėkoju, kad ne tik skaitote, bet ir dalinatės, rekomenduojate, komentuojate. Be galo apsidžiaugiu, kai sužinau, kad kurioje nors mokykloje lietuvių kalbos mokytoja rekomendavo knygą savo mokiniams, kad studentas ar studentė parengė pristatymą kurso draugams universitete, kad tiesiog vyksta šios knygos gyvenimas, prie kurio prisidedate jūs visi. Kaip ir kiekvienas rašytojas, norėčiau, kad mano knyga gyventų kuo ilgiau, kita vertus, norėčiau, kad daugelis joje aprašytų dalykų – neadekvatus pedagogų darbo krūvis, apgailėtinas atlyginimas, mokytojų trūkumas, pasenusios programos, augantis moksleivių neraštingumas ir kitos švietimo problemos – taptų nebeaktualios. Pokyčiai prasideda nuo sąmoningumo, o sąmoningumas auga mokantis. Tai užburtas ratas, kuriame vieni mokytojai yra bejėgiai. Mokyti, rodyti pavyzdį, rūpintis švietimo situacija turite ir jūs.
31. POILSIS
Viskas. Didžiausi darbai, susiję su knyga, jau padaryti, „ataskaita“ pateikta. Žinau, kad dabar mokiniams ir ypač mokytojams yra pats sunkiausias metas, todėl linkiu stiprybės kaip nors įveikti paskutines savaites. Nors knygos pristatymo turas negali prilygti darbui gimnazijoje, vis dėlto ir aš jaučiuosi šiek tiek pavargęs, o vasarą ruošiuosi pailsėti nuo visų kūrybinių reikalų – kad nebūtų taip, kaip su mokykla. Ne veltui Sarbievijus rašė: „Žmogui reik atgaivos: net ir menki darbai / Virsta tuoj dideliais, jei pailsėt gali.“ Visgi linkiu abiturientams, kad egzamine šiuo autoriumi remtis neprireiktų.
Visą turo fotogaleriją rasite lietuvių kalbos mokytojo feisbuke.
Jei dar neturite, knygą „Mokytojas“ galite įsigyti knygynuose, didžiuosiuose prekybos centruose arba užsisakyti internetu (pigiausia).
Lietuvių kalbos mokytojas Karolis Klimas 